Nuo seno Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė, Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jeriko rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balzamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu, ypač gegužės mėnesį, jis yra paskirtas ir pašvęstas ypatingam Marijos garbinimui. Kasdieninės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus.
Viso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose jau V amžiuje. Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius – sostinė, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851–1853) prelatas Butkevičius (1794–1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas toms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčioje, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir paėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vysk. M. Valančius. Jis ir bus šių pamaldų išplatintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m. Reikia manyti, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.
Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri savo grožiu viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės papuošalas.
Marijos idėją, sujungtą su gegužės mėnesiu, pirmasis bus išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284) savo poema „Cantegas de S. Maria“.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos kiek skirtingos. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos „Marijos litanijos“, skaitymo ar pamokslo (bažnyčiose) ir giesmių. Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė „Sveika, Marija“.
Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti „Marijos litanijos“ ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.
Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai išgyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame, šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos ir kuris darydavo nepaprastai gilų įspūdį. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti (o tas paveikslas – daugiausia Murillo Mojinė), jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės išimdavo iš kraitinių skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošimui seklyčios – kambario, kuriame atliekamos gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys sunešdamos vaškines žvakes ir pan. Tai graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė.
J. Vaišnora MIC
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
